| Mažeikių reanimacija – greitas kelias į mirtį (LAIŠKAS) |
 |
 |
 |
| Penktadienis, 03 Birželis 2011 13:40 |
 Turbūt perskaitę šio straipsnio pavadinimą, daugelis pagalvos, kad čia nerimtas pokštas ar istorija iš siaubo filmo... Kaip norėtume, kad tai būtų netiesa, tiesiog baisus sapnas... Deja prieš pora dienų teko palaidoti tėtį... Judrus, linksmas ir gyvybingas žmogus buvo priverstas mirti, nes ligos istorijoje prie tris metus buvo įrašyta diagnozė - storosios žarnos karcinoma, arba paprastai kalbant -
storosios žarnos vežys. Nebūtume rašę šio straipsnio, jei tai ir būtų buvusi tėčio mirties priežastis. Deja, tai buvo tik liga, kuria, gydytojų nuomone, sirgęs, ar sergantis žmogus, nevertas gyventi... Niekaip nepavyko įtikinti gydytojų, kad su šia liga jau kovojame 3 metus (būtent prieš tiek laiko tėčiui buvo išoperuotas storosios žarnos auglys) ir toliau kovosime..."Koks skirtumas - dviem savaitemis ankščiau, ar dviem savaitėmis vėliau atliksiu tyrimus... Juk jis onkologinis ligonis...O ką mes darysime, jei ką rasime?..." tokius žodžius išgirdome iš Mažeikių ligoninės gydytojo neurologo, nervų skyriaus vedėjo Romualdo Baumino, kai tėtis skundėsi prieš mėnesį prasidėjusiais nugaros, o vėliau ir pilvo skausmais. Per savaitę laiko atliktos trys echoskopijos, ir trys rentgeno tyrimai, pasak gydytojų, nustatė skausmų priežastį - osteochondrozė, kitaip tariant, stuburo ataugos, o kaip nereikšmingas, dėmesio nevertas ir šiuo metu gydymo nereikalaujantis dalykas, nustatyta pilvo aneurizma. Pilvo aneurizma tėčiui buvo nustatyta maždaug prieš pusantrų metų, kai nuvykę pasikonsultuoti i Klaipėdos universitetinę ligoninę, sužinojome, kad tėčio pilvinė aorta išsiplėtusi iki 4,5 cm. Tačiau tuo metu, gydytojo nuomone, gydymas nebuvo būtinas. Tokia pat nuomonę, kad aortos aneurizmos gydyti nereikia, išgirdome ir dabar - Mažeikiuose. Pradėjome gydytis nuo osteochondrozes - gėrėme vaistus mažinančius uždegimą ir skausmą. Teko nutraukti chemoterapijos kursus (tėčiui buvo nustatytos metastazės kepenyse), kuriuos tikėjomės atnaujinti, vos tik praeis uždegimas ir skausmai.... Dėl viso pikto, nutarėme vykti dar kartą į Klaipėdą. Užsirašėme privačiai konsultacijai, pas angiochirurgą Darių Skirutį. Diagnozė - krutinės ir pilvo aneurizma, išsiplėtusi vietomis jau ir iki 9 cm. "Tokios aneurizmos operuoti nebegalima, nėra net tokios apimties tinklelio...Niekas neapsiims jūsų operuoti..." išgirdome iš "garsiojo" angiochirurgo D. Skiručio. Pati baisiausia mūsų klaida, kad patikėjome šiais žodžiais... Patikėjome, kad išgydyti tokios didelės aneurizmos nebėra galimybės ir guodėmės viltimi, kad daugelis žmonių su išsiplėtusia aorta sėkmingai gyvena... Tačiau nugaros skausmas nesiliovė, kol gegužės 25 - osios rytą tapo nebepakeliamas, smarkiai nukrito kraujospūdis.. Su greitąja i ligoninę nuvykome dar prieš 6 valandą ryto. Budintis daktaras R. Baubinas neatsikėlęs nuo savo kėdės „apžiūrėjo“ tėvelį. Įtarė, kad „gal kažkas viduje trūko“, būklė sunki ir paguldė į Mažeikių reanimacijos skyrių. Verkėme, bet tikėjomės, kad reanimacijoje bus visa reikiama aparatūra, gydytojai budės nuolat ir darys viską, kad pagelbėtų tėveliui. Mes, artimieji, laukėme prie durų be jokios žinios. Išlindusi seselė paaiškino, kad dabar gydytojai bus „penkiaminutė“, o paskui dar keisis pamainos, tad reikia laukti, nes nieko greitai nebus. Visą gyvenimą prisiminsime „gydytoją“, nors taip ją pavadinti neapsiverčia ir liežuvis, - Iriną Mikalauskienę. „Gydytoja“ pasirodė tik 11 val. Paklausus kaip tėvelio būklė, ar niekas pilve netrūko, ji visiškai ramiai pasakė, kad nežino, o sužinos po 2 parų, t. y. žiūrės, jei kraujospūdis kris ir toliau - tai per 2 paras žmogus turėtų mirti. Paklausėm, gal būtų galima kažką daryti, gal operuoti, ji sakė pažiūrės ir GAL paskambins chirurgui. Tik po 5 valandų padaryta echoskopija. Paaiškėjo, kad niekas neplyšo, tik aorta gali bet kurią minutę plyšti. Mažeikių reanimacijoje lankymo valandos 11-12 val., ir 17-19 val. Įėjus i reanimacijos palatą, tėvelis skundėsi, kad sunku kvėpuoti. Pajungtas deguonies aparatas buvo atsuktas ant 2 padalų (tik vėliau sužinojome, kad toks deguonies kiekis tik minimaliai palaiko kvėpavimą, o ką besakyti, kai ligoniui sunku kvėpuoti). Prašėme kažkaip padėti, gal deguonies daugiau duoti – tuomet seselė atsuko ant 4 padalų (tėvelis pasakė kad geriau paliko kvėpuoti). Tačiau sekantį kartą atėjus aplankyti – po 5 valandų, aparatas vėl buvo užsuktas, o tėvelis gaudė orą. Vėl paprašius - atsuko daugiau deguonies. Tik po visko supratome, kad mūsų tėvelis buvo jau nuo pradžių sąmoningai žudomas. Žudomas, nes turėjo diagnozę - vėžys, diagnozę, kurią turint, pasak gydytojų, kitos ligos neegzistuoja, o noras pasveikti neturi prasmės... Supratome, kad šios reanimacijos darbuotojoms buvo gaila ir deguonies... Pirmą parą tėvelis visą laiką buvo sąmoningas, mums atėjus dar ir pasijuokdavo, pažadėjo nepasiduoti. Kitą dieną viskas pasikeitė – atėję tėvelį sunkiai atpažinome. Jis sunkiai kvėpavo – deguonies aparatas vėl tebuvo atsuktas ant 2 padalų. Tėvelis buvo sąmoningas, tačiau sunkiai kalbėjo. Klausėme ko norėtų valgyti, gal ką atvežti. Priėjusi seselė pasakė, kad ryte tetukas suvalgė vieną sumuštinį, o kito atrodo jau nebesuvalgė. Niekaip negalime tuo patikėti – kaip žmogus galėjo suvalgyti sumuštinį, jei mums atvykus nebegalėjo su šiaudeliu atsigerti arbatos... Kaip galima tokius dalykus meluoti, slėpti nuo artimųjų. Lankymo valanda jau baigėsi, tėvelis visai sunkiai bekalbėjo – buvo prileistas vaistų, tikėjome, kad pailsės ir vakare bus daug žvalesnis, nes „gydytoja“ nuramino, kad hemoglobinas pakilo, kraujospūdį nebereikia palaikyti su vaistais – tetukas pats palaiko reikiamą kraujospūdį. Seselė priminė, kad dabar jau 12 valanda ir lankymas baigėsi... Tėtis nieko nesakė, bet labai stipriai laikė mamos ir sesers ranką, nenorėdamas paleisti, tarsi norėdamas kažką pasakyti, paprašyti mūsų pagalbos, gal maldavo išsivežti iš čia... Išeidami iš palatos nesitikėjome, kad tai buvo mūsų paskutinis pokalbis... Prie reanimacijos durų jau laukėme ir 14:30, nors lankymo valanda buvo tik 17 h. Laukėme su viltimi ir nekantrumu, nes norėjome tėčiui pranešti, kad susitarėme su Vilniaus Santariškių Klinikos angiochirurgais dėl aortos tinklelio uždėjimo... Norėjome pasakyti, kad prieš pora savaičių pasakyti Klaipėdos ligonines angiochirurgo D. Skiručio žodžiai, kad tokio dydžio tinklelių nėra, o operacija neįmanoma, tėra tik eilinis gydytojų išsisukinėjimas, nenoras padėti sergančiąjam, kurio ligos istorijoje įrašyta diagnozė – vėžys...Visi laukėme, kuo greičiau patekti i palatą, tačiau 17 h iš palatos išlindusi „gydytoja“ piktai burbtelėjo, kad turi sunkų ligonį ir nieko neįleis, tad galime net nelaukti. Nieko daugiau nepaaiškino, nepaaiškino, kas tas sunkus ligonis – tik vėliau sužinojome, kad tai iš po avarijos atvežta moteris. Niekur nesitraukėme, sakėme, kad ir naktį, bet vistiek pamatysime tėtį. Laukėme kantriai, nes bijojome supykdyti gydytojus, bijojome, kad neleis pas tėvelį visai beįeiti. Tai turbūt ir buvo mūsų didžiausia klaida... Reikėjo veržtis su piktumais, nebijoti daktarų. Vis praeinančių gydytojų klausėme, ar galime jau įeiti, kaip tėvelio sveikata, kad norime tėveliui įduoti paruoštus pietus... Prašėme įleisti, bet išgirdome keistą, absurdišką atsakymą – visur pilna kraujo, negąsdinsime... Taip atrodo, kad operacijos atliekamos ne operacinėje, bet reanimacijoje - prie kitų ligonių. Išlindusi „gydytoja“ pasakė, kad tėtis dūsta, bet tuoj mus įleis aplankyti. Laukėme dar, nes juk „gydytoja“ pasakė, kad tuoj įleis... Be kelių minučių 22 h išėjo seselė ir pasakė, kad galime įeiti tik kelioms minutėms. Pamatyto vaizdo niekada nepamiršime gyvenime – tėvelis komos būsenos – nekalba, nereaguoja, o atmerktos akys žiūri į nieką, žvilgsnis kupinas skausmo. Daktarė ir seselė stovi atokiau, visiškai ramios. Tėtis dar gyvas, bet medikai nieko nedaro! Sesuo prisimena plaučių ventiliavimo aparatą ir paprašo „gydytojos“ jį pajungti. Irina Mikalauskienė atšovė, kam jungti, juk tai naujų kepenų nepakeis (tėčiui buvo nustatytos metastazės kepenyse). Sako juk anksčiau ar vėliau vistiek mirs. Pradėjome šaukti, kad pajungtų – tai atsakė, „gerai, kad jau taip norite aš pajungsiu“. Taip pat pridūrė, kad kokia nauda iš šito, juk reanimacijoje guli žmogus su plaučių ventiliavimo aparatu jau 13 para. Suprask, guli ir užima reanimacijos lovą! Verkėmė, tai viena seselė atšovė „juk sakiau, kad nereikia visai jų įleisti“. Toks jausmas, kad jos neturi artimųjų, neturi širdies. Nenorėjome išeiti iš palatos, tačiau jei norėjome, kad pajungtų plaučių ventiliavimo aparatą – privalėjome. Išėjome, tik sulaukę pažado, kad įleis kai tik pajungs aparatą. Sugrįžę į palatą, tėvelio balso taip ir nebeišgirdome, nebesulaukėme tėvelio reakcijos, mielo ir artimo žvilgsnio... Niekada nesuprasime, niekada nerasime pateisinimo kodėl I. Mikalauskienė iš mūsų atėmė galimybę bent atsisveikinti su tėveliu, nors už reanimacijos durų praleidome 7 valandas... Tėtis dar buvo sąmoningas, žinojo, kad ateisime aplankyti, laukė mūsų... Niekada nebesužinosime, ką tėtis mums norėjo pasakyti... Belieka tikėtis, kad tetukas juto, kad mes esame šalia už durų, tikėtis, kad išgirdo mūsų atsisveikinimo žodžius pasakytus prie jo karsto... Neįmanoma suprasti, kodėl taip „gydytoja“ pasielgė. Pasak jos, ji gydė jauną moterį, o mūsų tėtis - onkologinis ligonis (nors mirties priežastis nebuvo susijusi su onkologine liga, nes mirė nuo viršutinių kvėpavimo takų nepakankamumo, o tiksliau – šaltakraujiškai uždusino), kuris anksčiau ar vėliau vistiek būtų miręs... Jau ne pirmą kartą susidūrėme su tokią gydytojų reakcija – jei gydytojai išgirsta, kad žmogus serga ar sirgo onkologine liga, jis gydytojų akyse yra „nurašomas“. Reikia maldauti, kad atliktų reikiamus tyrimus, skirtų gydančius vaistus ir pan. Mažeikių gydytojai kaip susitarę tvirtino, kad Mažeikiuose nėra atliekama kompiuterinė tomografija, kad neturi tokio aparato. Vykome specialiai i Klaipėdos Jūrininkų ligoninę, kurioje medikai labai nustebo ir patvirtino, kad tokį aparatą Mažeikiai turi, tik jo nenori naudoti...Tik kokią teisę turi gydytojai rinktis ką gydyti, o ko ne? Nejau vyras sulaukęs 58 metų nebeturėjo teisės į gyvenimą... Nejau teisę į gydymą, į gyvenimą turi tik jauni? I. Mikalauskienė tarsi pasiteisindama atšovė – mano vyras taip pat mirė. Tokio abejingumo, tokio medikų šaltumo nebuvome matę... Jokio žmoniškumo ar užuojautos... Rašėme šį laišką, nors žinome, kad tai mūsų amžinatilsį tėvelio nebesugrąžins, tačiau labai skaudu jei apie tokį Mažeikių reanimacijos „gydymą“ nepasakytume, nutylėtume. Gal tai padės kitiems žmoniems, atsidūrusiems panašioje situacijoje. Tėvelio nebėra – liko tik neatsakyti klausimai, ilgesys ir skausmas. Tai lyg baisus sapnas iš kurio niekaip negalime pabusti... Simona Dembickienė |
2012 m. kovo 14 dieną Mažeikiuose prasideda protų kovų turnyras „Europrotai“. Šis daugelyje pasaulio šalių populiarus žaidimas kviečia komandas varžytis savo žiniomis ir logika – atsakyti į įvairius klausimus ir taip rinkti taškus. „Europrotų“ turnyro pagrindinė tema bus Europa, tad komandos galės pasitikrinti savo žinias apie žemyno kultūrą, sportą, istoriją, geografiją, maistą ir kitas sritis. „Europrotai“ tuo pat metu vyks
Renginiai Mažeikiuose
Mažeikiečiai.lt video
Mažeikiečiai.lt foto
Skaitytojų mintys
Parašykite mums!
sukūrė luxus creations
Komentarai
man taip pat teko naujuosius metus sutikt laidojimo namuose,nes su musu "sundaktariais" ir tokia mazeikiu ligonine tik i kapus!!!!
mano mociute puse metu maziausiai vaiksciojo pas gydytojus su didziuliais skausmais ir niekas nieko nerado,kol viena diena neisgirdom diagnozes-vezys pasklido po visus organus!!!
ir uz savaites jos neliko.....
stai kokius daktarus turime mazeikiuose.o ypac musu ponia dziugiene neverta gydytojos vardo!!!kaip galima zmogui pasakyt pasiziurek i pasa,susirink savo skudurus ir eik lauk,tau jau senai laikas kitur!!!!
ziauru!!!ir uz tai ji dar pinigus ima?!!!
mociutes as jau nebeprikelsiu,bet gaila kitu pagyvenusio amziaus zmoniu,kurie dar susidurs su musu vadinamais gydytojais....
todel gerai pasakyta-nori numirt,gulkis i mazeikiu ligonine!!!
Užuojauta ir stiprybės artimiesiems...
Neatmestina galimybė tokius"kompetetingus medikus" po teismus patampyti, liaudiškai kalbant. Tačiau reikalingas geras advokatas
UZUOJAUTA ARTIMIESIEMS,MANE TAI LABAI SUKRETE,STIPRYBES JUMS :(((((((((((((((.
.
Po kelių dienų Klaipėdoje mama mirė - diagnozė paprasčiausio viruso Citomegalo sukelta ūminė kraujo liga (laiku nepaskirti antibiotikai) ir nukraujavimas. Dialimeda kraujo tyrimus darydavo kas mėnesį ir kas iš to - matė 2 savaitės iki atsiduriant reanimacijoje kraujo tyrimus ir net į galvą nešovė nusiųsti į Klaipėdą. O ten gydytojai matė iš Dialimedos tyrimų, kad jau ne pirma savaitė buvusi prasta sveikata.
Toks vaizdas, kad neturi įrangos ir tirti nereikia...arba gal praeis...
Tuos visus daktarų reikalus turėtų savivaldybė papurtyti. Jau tiek metų žmonės marinami... Gėda, ką ir bekalbėti...
"Pleuritą", Šiauliuose specialistai sake kad būtų pora dienų užlaikę ilgiau, ir bučiau buvęs "nugyditas"..
Ir dar kas užkliuvo. Nė vieno komentaro nemačiau be klaidų. O klaidos tokios siaubingos. Lietuviai, negi mes rašyt nebegalim teisingai išmokt, o iš gydytojų reikalaujam neklaidingumo. Būkim griežti, bet teisingi.