Pradžia 
Naujienos Vilniečio architekto akibrokštas mažeikiečiams: „Išlindo visuomenė, kuri visai nesidomi tuo parku“
Naujienos Vilniečio architekto akibrokštas mažeikiečiams: „Išlindo visuomenė, kuri visai nesidomi tuo parku“
| Vilniečio architekto akibrokštas mažeikiečiams: „Išlindo visuomenė, kuri visai nesidomi tuo parku“ |
 |
 |
 |
| Antradienis, 27 Gruodis 2011 08:36 |
 Visuomenė turėtų nuolat domėtis, kaip auga ir plečiasi jų miestai, kokie nauji pastatai ir kur dygsta. Tik tuomet įmanoma išvengti situacijų, kai visuomenė sukyla prieš visiškai baigtą statyti pastatą, mano įžymus architektas, projektavęs Tymo kvartalą sostinėje, Vilniaus dailės akademijos lektorius, Architektų sąjungos narys Henrikas Štaudė.– Kai kurie architektai skundžiasi, kad jų laisvė per daug varžoma, pyksta ant Kultūros paveldo departamento. Ar tikrai viską, kas sena, verta saugoti? – Kiekvienas, kas dirba, susiduria su tuo. Jie saugo – jie mato vienaip. O projektuotojas, kuris nori statyti, mato kitaip. Čia yra užprogramuotas konfliktas. Jeigu kažkas saugo, kitas nori ką nors pakeisti. Svarbu, kad tas dialogas vyktų kultūringai, kad neatsitiktų taip, kaip Kaune, kur jau pabaigus pastato statybas, apkaltino architektą. Iki tol, kol projektas nebuvo baigtas, visuomenė, derinančios institucijos nieko nematė? Čia yra baisiausias variantas. – Vilniuje pastačius „Novotel“ viešbutį taip pat visi piktinosi, o dabar lyg priprato... – Kai „Novotelį“ statė, pirminis projektas atrodė visai kitaip. Ten buvo architekto Martyno Knafuso projektuotas pastatas, bet į tai nesureaguota ir Kultūros paveldo atstovai nepasistengė šitų statybų sustabdyti. Gal nebuvo galimybių sustabdyti tą tokią didelę investiciją, ateinančią į centrą. Tokia klaida dar ir dabar visiems bado akis ir jį iki šiol galima teikti kaip blogą pavyzdį. – Kokie apskritai architektų santykiai su visuomene, ar dažnai projektai stabdomi dėl visuomenės nepasitenkinimo? – Turiu dabar kaip tik tokią istoriją. Dar 2006-aisiais metais mes pradėjome projektuoti Mažeikių parką: paruošėme koncepciją, pristatėme visuomenei, paruošėme eskizinį projektą pagal pastabas, vėl pristatėme visuomenei internete, spaudoje. Padarėme techninį projektą, pradėjome jį vykdyti ir tik tada išlindo visuomenė, kuri iki tol visai tuo parku nesidomėjo. Paskutinėje stadijoje visuomenė pradėjo šaukti, kad viskas blogai, kad išpjaus visą parką. Tai klasikinis atvejis. Visuomenės dalis, kuri visiškai nesidomi projektais, tik kai jau ateina statybų darbų etapas, pradeda triukšmingai piktintis. Projektai yra daromi pagal visus reglamentus, yra informuojami kaimynai, visuomenė, pakabinami skydai sklype, kad ten ketinama kažką statyti. Aš manau, kad visuomenė turėtų domėtis laiku. Nesavalaikis domėjimasis padaro didelės žalos ir derinančių institucijų santykiams, ir architektams, ir investuotojams. Blogiausia, kai būna nesusikalbėjimo. Pavyzdžiui, dabar Vilniuje prie energetikos muziejaus statomame pastate. Visuomenė šaukia, kad bus statomas 50 metrų aukščio pastatas, neįsigilinusi, kad 50 metrų aukščio bus tik kaminas. Atsiranda tokių spekuliacijų ir kai kurie visuomenininkai tuo naudojasi. Aišku, yra labai gerai, kad visuomenė pastebėjo Kauno „stiklainio“ atvejį, bet kur jie buvo tada, kai tą pastatą planavo, pagaliau, kai statė? Laukė, kol nuims pastolius? Juk projektą matė ir valdžios atstovai, ir visuomenė, juk net galiausiai ir vykstant statyboms šalia kabojo buvo skydas su projekto vizualizacija. Visi jį matė. Kodėl pastebėjo tik tada, kai projektas jau yra įvykdytas? – Rekonstruojant tokius pastatus, kurie be kultūrinio paveldo dar turi ir emocinę reikšmę , kaip, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatras, konfliktas su visuomene turbūt garantuotas? Taip, tuomet svarbu įvertinti, kiek mums svarbi pati pastato architektūra ar emocinė jo pusė, ar istorinė tiesa, kaip ten jis atsirado. Turi būti diskusija, bet ji turi būti savalaikė. Reikia diskutuoti, bet diskutuojant reikia ir siūlyti. Geras pavyzdys buvo Niujorke, kai norėdama išsaugoti geležinkelio bėgius virš vieno rajono, visuomenė pati rengė architektūrinį konkursą, ieškojo būdų, kaip tą pakeltą geležinkelį išsaugoti. Būtų gerai, kad ir Lietuvoje visuomenės atstovai mokėti ne tik šūkauti, bet ir kurti. Stabdydami investicijas į „Lietuvos“ kino teatro rekonstrukciją, ką jie pasiūlė? Nieko. Visuomenei Lietuvoje tikrai trūksta kūrybiškumo. – Kaip vertinate dabartinę Vilniaus miesto plėtrą? – Yra numatytas bendrasis planas ir pagal jį, manau, miesto valdžia sugeba valdyti statybas, išmoko tai daryti ir pakankamai gerai vairuoja tą statybų laivą. Manau, kad naujų formų patraukimas į kitą upės pusę, į Konstitucijos prospektą, yra labai gera mintis. Būtų šaunu, jei ten atsirastų dar keli traukos taškai: Guggenheimo muziejus ar Modernaus meno muziejus. Jie papildytų visą tą naujosios architektūros centrą ir atsirastų du tolygūs miesto centrai: senasis ir naujasis, kurie galėtų varžytis tarpusavyje. Senamiestyje, žinoma, reikia labai atsargiai elgtis, nesistengti per daug užpildyti erdvių. Dabar taip ir daroma. – Dėl Modernaus meno centro buvo bandoma sukelti skandalą esą konkursą laimėjęs projektas plagijuotas. – Modernaus meno centro projektas tikrai neplagijuotas. Jis labai gerai suprojektuotas, jauni architektai gerai padirbėjo, bet gal todėl, kad laimėjo jaunimas ir kilo noras peržiūrėti, revizuoti tos komisijos sprendimus. Net ir pasaulinėje praktikoje būna, kad jauniems architektams padarius kažką naujo, sujudinamas visas architektų cechas. Pavyzdys gali būti Kopenhaga, kur jaunas architektas, dar būdamas studentu, laimėjo konkursą modernaus meno centrui prie jūros statyti. Jo architektūrą, kaip ir čia, lygino su Zahos Hadid, bet paaiškėjo, kad kaip tik jis pirmasis sukūrė dekonstruktyvistinės architektūros stilių, tik ji buvo labiau žinoma. – Dabar kyla nauja diskusijų banga, ką daryti su begriūvančiu Seimo fontanu. Vieni siūlo renovuoti jį paliekant tas pačias formas, kiti skelbia, kad jis – visiška atgyvena. – Aš čia būčiau vienareikšmiškas. Jį reikia atnaujinti, bet išlaikyti tas pačias formas. Autoriai kūrė visą pastatų ansamblį kartu su fontanu, kaip kvartalo sudedamoji dalis jis turi ir likti. Kažką naujo ir geresnio vargu ar įmanoma sukurti. Kompleksą kūrė žymūs architektai Nasvyčiai, todėl juos gerbiant reikėtų išlaikyti tokias formas, kokios sukurtos. – Daug diskutuojama ir apie geresnį Neries išnaudojimą, plėtojant vandens turizmą. Kas, jūsų nuomone, pagyvintų upės pakrantes? – Susiduriame su ta nuostata, kuri susiformavo dar tarybiniais laikais, kai nutarėme, kad reikia saugoti gamtą ir atitraukėme visą miestą nuo upės. Dabar visa ta upė yra apleista ir niekas jos neprižiūri. Architektų į tą pusę taip pat neprileidžia. Nuspręsta, kad šalia upės gali būti tik visuomeniniai pastatai. Jų užsakovas yra valstybė, bet valstybė finansų šiam laikotarpyje, praeitam laikotarpyje ir, ko gero, ateity, nelabai turės. Taigi, jei paliksime paupius tik visuomeniniams pastatams, neabejoju, kad jos ir liks apleistos. Dabar padaryti kažkokie simboliniai dviračių takai, bet aplink juos šiukšlynai. Pakrantes sutvarkyti galėtume tik pasitelkę privatų kapitalą. O jis, kaip žinoma, ateina ne tik su visuomeniniais pastatais – yra ir komercinės, ir gyvenamosios statybos. Nereikia to bijoti. Kol bus neleista kurti įvairesnės architektūros prie upės, tai tol ji ir merdės. Tiesa, kiti architektai galvoja kitaip. Mes akademijoje bandėme su studentais padaryti diplominius darbus plėtojant statybas prie Neries. Buvo sukurti Vandens muziejaus, polifunkcinio kvartalo projektai, tačiau tada iškart sulaukiau kritikos iš vyresnių kolegų, kad mes lendame prie vandens su gyvenama statyba. Primenu, kad ir dabar šalia upės yra gyvenamųjų rajonų: Valakampiai, Žvėrynas, Grigiškės ir ten net pati upė kitaip pulsuoja. Bandymai mieste išsaugoti natūralią gamtą, mano galva, yra davatkiškumas su rūtų darželiais. Tegul gamta būna natūrali užmiestyje. Konkretų bandymo išsaugoti natūralumą mieste matome Vingio parke, kuris virto jau ne parku, o mišku mieste. Ar to siekiame? Manau, kol nebus normalaus priėjimo prie upės, tol jos pakrantės nebus tinkamai naudojamos miestiečių. Dabar jos kieno? Žvejų, atsitiktinių praeivių, girtuoklių, bebrų? Esu plaukęs paryčiais Nerimi – vaizdelis tikrai nekoks. Jei koks namelis arčiau, tai į upę jie atsisukęs sandėliukais, galiniu apkuistu kiemu. Kažkodėl miestas ignoruoja tą mūsų upę. Kalbant apie daugiabučių rajonus, kaip manote, ar renovacija juos išgelbės? Ar apskritai verta renovuoti chruščiovkes, o gal geriau griauti ir statyti ką nors naujo? Senus daugiabučius griauna tik turtingos šalys, nes jos finansiškai sugeba iškeldinti gyventojus, suteikti jiems laikiną būstą. O tokios šalys, kaip mūsų, yra pasmerktos nuolat renovuoti, lopyti. Žinoma, tai laikina. Renovacijos dėka sovietinių namų agoniją pratęsime tik 10-15 metų, tačiau dabar, akivaizdu, kitų sprendimų negalime imtis dėl ekonominės padėties.  |
Mažeikių skelbimai
Kuriama Mažeikių miesto daina
Orai Mažeikiuose
Dienos klausimas
Partneriai
Renginiai Mažeikiuose
Mažeikiečiai.lt video
Mažeikiečiai.lt foto
Skaitytojų mintys
Parašykite mums!
sukūrė luxus creations
Komentarai
http://www.findtopremedy.com/ http://www.carinsurplans.com/
http://www.findtopremedy.com/ http://www.yourhealthservi ce.net/
1. Mažeikių m. parko kompleksinis sutvarkymas: Senojo parko Birutės g. 34 rekonstrukcija
UAB „ARCHartelė“
Autoriai - H. Štaudė, A. Valkūnaitė, V. Pilkauskas, S.M. Štaudė
Recenzentas – M.Šaliamoras
Šiaurinėje Mažeikių dalyje esanti 8 ha ploto parkas su stadionu yra populiari mažeikiškių lankymosi vieta. Vis dėlto parkas gana tankiai apžėlęs netvarkingu mišku, jame trūksta takų ir įrangos, o stadionas per mažas ir nepritaikytas visavertėms treniruotėms ar sporto renginiams.
Mažeikių savivaldybės užsakytas parko rekonstrukcijos projekte numatyta parke įrengti tranzitinius takus, vaikų žaidimų aikštelės, senjorų zoną. Kadangi Mažeikių pietinėje dalyje yra naujesnis sporto kompleksas, kurį ketinama plėsti, parko stadioną projekte numatyta panaikinti , o Šiaurės rytų pusėje suprojektuoti teniso klubą. Centrinėje parko dalyje architektai pasiūlė išretinti medžius ir suformuoti didelę žalią pievą, tinkamą miesto renginiams ir kasdieniam miestiečių poilsiui.
Pradėtas įgyvendinti parko projektas susilaukė aktyvaus kai kurių mažeikiškių pasipriešinimo. Pagrindinės nepritarimo priežastys – kertami medžiai bei stadionas, kurį miestiečiai norėtų išsaugoti. Tačiau Mažeikių vyriausios architektės nuomone, gyventojai pasisakytų už paprastą remontą, o parkas turi didelį potencialą tapti daug patrauklesne ir įvairesnėms veikloms naudojama, reprezentatyvia rekreacine teritorija.
Architektūros-urbanistiko s ekspertų nuomone, prieš pradedant detaliai nagrinėti ir vertinti projekto sprendinius, užsakovas - Mažeikių miesto savivaldybė – turėtų aiškiai apsispręsti dėl šios viešosios erdvės naudojimo. Nuo to, ar tai bus nuolat atvira erdvė, ar naktimis rakinama, valdytojo prižiūrima vieta, iš esmės priklausys ir parko programa, ir projekto sprendiniai. Tarybos siūlymu, arti miesto centro esanti rekreacinė erdvė turėtų tapti parku, prižiūrimo tam tikro valdytojo, kuris eksploatuotų parko erdves, galėtų užsiimti komercine veikla, o tuo pačiu būtų atsakingas už priežiūrą ir apsaugą. Tai parkui suteiktų visiškai naują – saugios ir tvarkingos viešosios erdvės – statusą.
Jei būtų pasirinktas šis variantas, tuomet nakčiai rakinamame parke užtektų, kaip ir siūloma projekte, žiedinių takų (kuriuos turėtų būti integruotas ir dviračių eismas), sujungtų su 4 įėjimais. Ekspertai taip pat rekomendavo numatyti vietą maitinimo įstaigai ir būtinai – viešiesiems tualetams.